Bu(vo)tas
5 Malūnai galerija
2025
Buvo butas. Trijų kambarių, Justiniškėse, pirmame aukšte. Pirmieji namai, kuriuose jau nebegyvenu. Namai, iš kurių niekada neišsikrausčiau. Gelžbetonio kiautas, kurį nešiojuosi visur. Visuose butuose, kuriuose gyvenau – vienas, su kambariokais, savo vyru – buvo ir yra nepertraukiamame, ilgamečiame dialoge su tuo buvotu butu.
Nekenčiau kilimo ant sienos ir sakiau sau, kad niekada nekabinsiu tokio ant sienos. Virtuvinių ažūrinių užuolaidų. Klijuotės ant virtuvės stalo, nėriniuotų servetėlių, tapetų, lakuotomis lentelėmis apkalto koridoriaus, linoleumo.
Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje apčiuopiau psichologinį bloką: trauminėmis patirtimis apipintas santykis su piešimu, o bendrai – su bet kokiu vizualiu menu. Mama kritiškai vertino ankstyvą polinkį kūrybai. „Svarbiausia turėti stogą virš galvos“ – sakydavo.
Kita vertus, nagingumas, mokėjimas remontuoti, konstruoti, taisyti, buvo skatinami. Skatinami kaip tėviško ryšio išraiška: dviračio priežiūra, pagalba tvarkant automobilį daugiabučio kieme, popierinių lėktuvų, laivų, tankų maketų konstravimas.
Negalėdamas „piešti“, pradėjau kurti pasitelkdamas „pasidaryk pats“ filosofiją. Pradėjau naudoti statybines medžiagas ir įrankius. Konstruoti ir rekonstruoti buvoto buto vaizdus, paviršius, tekstūras.
Formatyvių vaikystės metų auklėjimas toks stiprus, kad kuriant vizualų meną imituoju sunkų fizinį darbą. Kuriu sau sąlygas, kuriose kilnoju sunkumus, naudoju statybines medžiagas ir įrankius.
Nuotr. aut. Anna Chostegian
Kuratorė Marija Marcelionytė-Paliukė